Kelionė be nuotykių – ne kelionė

Ir nesvarbu, kur išsiruoštuom: pačiuožinėti ant ledo, išsikepti kepsnių ar aplankyti senovinę pilį, o gal šiaip kur nors pailsėti bei pasikultūrinti, bet jei vėliau prisiminus tą dieną, veide neatsiras šypsenėlė, vadinasi buvo kažkas ne taip. O juk kitaip neišvengsi tų mažų netikėtumų, kurie kelionę daro tik įvairesnę ir savaip įdomią.
Būtent taip pernai lapkričio 1 dieną prasidėjo nedidelis pasivaikščiojimas iki Castel Flavor – pilies, nuo kurios veriasi dar viena graži panorama, o viduje įrengtas baras bei restoranas. Kainų nežinau, bet garantuoju – pigu nebus. O kuo gi tai baigėsi? Manau, jau turėjo būti aišku perskaičius datą. Šventinė diena, niekas nedirba, vartai užkelti, belieka tik spyną pabučiuoti, bet negi tiek kelio sukorus dabar imsi ir tiesiog grįši namo? Ne. Diena graži, laiko yra, o kelias vedantis kažkur tiesiog viliojo ir intrigavo, kur dar galima nueiti, ką dar čia galima pamatyti.
Taigi, vaizdingu maršrutu pasukus eiti toliau, keliukas darėsi vis statesnis, akmenuotas. Neturėjau žalio supratimo, kur dar galima juo nueiti, kol pirmieji ženklai nepradėjo rašyti „Colle“ – pavadinimą kalno, kuriame kartą prieš du metus jau buvau su drauge fotografuotis ir pasivaikščioti. Ar toli jis buvo? Iš pradžių taip neatrodė. Tik po kurio laiko buvo aišku, kad tai ne kelių valandų pasivaikščiojimas, o Colle tikrai toliau nei kad rodė ženklai. Nors ir karts nuo karto stabtelėjus pasifotografuoti laiko praeidavo daugiau, tačiau tos minutės (?), rašomos ženkluose buvo nerealios ir neaišku, kokiu tempu reiktų eiti, kad atitiktų.
Pradėjus tempti, paspartinom žingsnius ir juokais net atėjo mintis, ar mes išvis spėsim ten nueiti iki paskutinio funikulieriaus į Bolzano. Bet spėjom, nakvot neteko, o ir į bokštą, kuris prieš porą metų neveikė, užlipom.