2014 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

Take your mask, the Carnival begins!

A local legend says that lovers will be granted eternal love and bliss if they kiss on a gondola at sunset under the Bridge of Sighs as the bells of St Mark's Campanile toll.
Venecija. Tai matyt, bus dar viena priežastis, kodėl grįžau į Italiją po Erasmus. Kita stotelė bus Roma, Florencija, Milanas, Neapolis, Palermas... Ak, kiek dar daug kur čia nebuvau, kiek daug gardžių tikros itališkos kavos puodelių neparagavau, neįkvėpiau jos malonaus aromato, kiek dar itališkų picų nepaskanavau, neprisiglaudžiau prie Koliziejaus ir t.t., ir t.t., bet viskas prieš akis, o aš dar turiu laiko ir tikrai tai padarysiu. Pažadu.
Bet ši tema skirta ne tam! Ankstyvą (o dar ir kaip!) lapkričio 30-osios rytą, pamiegojus vos keletą valandų šiaip taip išsiropščiau iš lovos ir keikiau tuos, kas sugalvojo viską sumesti į vieną krūvą: kalėdinė fakulteto vakarienė, iškart po jos nemokama muziejų naktis, o kitą rytą vos tik prašvitus jau laukė planuota vienadienė kelionė į Veneciją, tačiau nieko nepadarysi. Važiuoti juk norisi. Tad šokau iš lovos, greitai susiruošiau ir dar spėjau stovą iš draugės paimti. Viena paguoda, kad bent kelias tolimas, gerai įsitaisiau traukiny ir saldžiai nusnūdus posmelį su dar keliais kelionės draugais, pabudau jau tik įvažiavus į salą (ši miesto ant vandens idėja man labiausiai patinka) žvali ir kupina energijos. Pasiruošus dar vienam šauniam nuotykiui!
Tiesa, gal ir neilgai ten pabuvom, į Murano salą nenuplaukėm, dėl ko kada nors kokį šiltą pavasarį galbūt dar ir norėčiau čia sugrįžti, bet kaip per vieną dieną, pamatėm pakankamai daug ir visas svarbiausias šio miesto lankytinas vietas:
  • Didįjį kanalą;
  • Šv. Morkaus aikštę su bazilika, Kampanilę ir Dožų rūmus (vidun nėjom, bet ir iš išorės buvo gražu pažiūrėti);
  • Rialto tiltą.
Taip pat daugybę kaukių, murano dirbinių, nuo kurių net akys apraibo, gausybę siaurų, painių gatvelių, daugybę kanalų ir gondolų, o ir pakabuką iš murano stiklo prisiminimui namo parsivežiau.

Kelionė be nuotykių – ne kelionė

Ir nesvarbu, kur išsiruoštuom: pačiuožinėti ant ledo, išsikepti kepsnių ar aplankyti senovinę pilį, o gal šiaip kur nors pailsėti bei pasikultūrinti, bet jei vėliau prisiminus tą dieną, veide neatsiras šypsenėlė, vadinasi buvo kažkas ne taip. O juk kitaip neišvengsi tų mažų netikėtumų, kurie kelionę daro tik įvairesnę ir savaip įdomią.
Būtent taip pernai lapkričio 1 dieną prasidėjo nedidelis pasivaikščiojimas iki Castel Flavor – pilies, nuo kurios veriasi dar viena graži panorama, o viduje įrengtas baras bei restoranas. Kainų nežinau, bet garantuoju – pigu nebus. O kuo gi tai baigėsi? Manau, jau turėjo būti aišku perskaičius datą. Šventinė diena, niekas nedirba, vartai užkelti, belieka tik spyną pabučiuoti, bet negi tiek kelio sukorus dabar imsi ir tiesiog grįši namo? Ne. Diena graži, laiko yra, o kelias vedantis kažkur tiesiog viliojo ir intrigavo, kur dar galima nueiti, ką dar čia galima pamatyti.
Taigi, vaizdingu maršrutu pasukus eiti toliau, keliukas darėsi vis statesnis, akmenuotas. Neturėjau žalio supratimo, kur dar galima juo nueiti, kol pirmieji ženklai nepradėjo rašyti „Colle“ – pavadinimą kalno, kuriame kartą prieš du metus jau buvau su drauge fotografuotis ir pasivaikščioti. Ar toli jis buvo? Iš pradžių taip neatrodė. Tik po kurio laiko buvo aišku, kad tai ne kelių valandų pasivaikščiojimas, o Colle tikrai toliau nei kad rodė ženklai. Nors ir karts nuo karto stabtelėjus pasifotografuoti laiko praeidavo daugiau, tačiau tos minutės (?), rašomos ženkluose buvo nerealios ir neaišku, kokiu tempu reiktų eiti, kad atitiktų.
Pradėjus tempti, paspartinom žingsnius ir juokais net atėjo mintis, ar mes išvis spėsim ten nueiti iki paskutinio funikulieriaus į Bolzano. Bet spėjom, nakvot neteko, o ir į bokštą, kuris prieš porą metų neveikė, užlipom.

La passeggiata di Sant’Osvaldo

Atsimenu šią vietą dar nuo 2012 pavasario. Pirmoji ekskursija Bolzane kartu su tuometiniais erasmusais. Kelionė palei Talveros parką ir vaizdingas ilgas takas aukštyn į kalną, o kelionės pabaigoje skani kava jaukioje kavinukėje, nuo kurios atsiveria žavinga miesto panorama. Bėda ta, jog vėliau niekaip negalėjau atgaminti, kokia tai vieta, tuo labiau nežinojau net pavadinimo.
Vis dėlto pernai rudeniop draugų ir interneto pagalba pavyko pagaliau susirasti bei apsilankyti ten dar 2 ar 3 kartus. Vaizdeliai maloniai nustebino. Skirtingai nei brėkštantį pavasarį, rudeninė spalvų paletė buvo kitokia: ryškiai dominuojantys raudoni, geltoni bei oranžiniai atspalviai, kurių tada nepastebėjau. Šalimais sirpstančios tamsios ir saldžios vynuogės – dar vienas rudens privalumas ir malonumas, kurio teko ir paskanauti, o vėliau ir namo parsinešti ne vieną kekę.

2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Laurea Magistrale inizia

Pagaliau galiu atsipūsti. Iki kito egzamino dar turiu laiko, tad šiek tiek parašinėsiu ir čia. O kur aš baigiau? Ak, taip. Bendra apžvalga naujųjų mano įspūdžių naujoje aplinkoje tarp naujų veidų, palikusių neįkainojamus semestro prisiminimus, linksmus momentus, šokius, naujas išvykas ir keliones, stalo futbolą, naujus potyrius bei fotosesijas. Galų gale, tarp žmonių, kurių dėka, Rainerum bendrabutį prisiminsiu su šypsena ir kitokį nei atvažiuodama čia įsivaizdavau. Galbūt jei tada prieš metus nebūčiau padarius tos apmaudžios klaidos ir būčiau išsiuntus prašymą dėl bendrabučio laiku, būčiau ir gavus bendrabutį, kurio norėjau, bet... Ar tuomet viskas būtų buvę taip, kaip kad buvo? Nežinau ir kažkaip net nenoriu įsivaizduoti. Tiesiog džiaugiuosi dėl to, kaip nutiko, ir dėl to, kaip gyvenimas kartais moka maloniai nustebint dalykais, kurių net nesitiki.

Na, o apie mokslus. Juk iš esmės, tai dėl jų čia ir važiavau. Tęsti studijas, kurias pradėjau Lietuvoje. Pradžia gan gera. Užskaityti du egzaminai, vienas nesunkus, vienas plius minus ir dar vienas, kuris ir trukdė mėgautis buvimu Italijoje ir kaip kad vadinu aną semestrą „atostogomis“. Ranka rašyti konspektai, sudėtingas dalykas ir vis dar neįvaldyta anglų kalba ne tik gasdino, bet ir sunkino viską. Nepaisant to, visa kita atrodė daug lengviau nei kad buvo Erasmus metu.