Ir kodėl tūkstančiai dialogų ir geriausi scenarijai turi
įvykti būtent galvoje, o ne realybėje? Kodėl kartais neišdrįstam pasakyti
žmonėms to, ką galvojam, nors pasakius labai palengvėtų? Būtent taip jaučiuosi
ir šiandien. Neįprastai šaltam spalio
rytui Bolcane, mano galva pilna minčių. Negana to, autobuso vairuotojui
kažkodėl užkliuvo mano bagažo dydis ir neleidus jo neštis į saloną bei likus su
laptopu ant kelių, nusprendžiau išnaudoti šį laiką produktyviai ir parašyti dar
vieną, o gal ir paskutinį įrašą apie Pietų Tirolį.
Nors tai jau ne pirmas kartas, kai paliekant miestą ir
stebint, kaip pro šalį lekia pažįstami miesto gatvių, upės bei kalnų vaizdai,
užplūsta prisiminimai. Šįkart viskas kitaip. Jaučiuosi pasimetus, nes nežinau, kada vėl čia sugrįšiu, jei išvis grįšiu. Po trijų su puse metų, jaučiuosi
čia lyg svečias. Magistras baigtas (pagaliau galiu tai drąsiai sakyti), daugiau niekas nelaiko, nors ir norėtųsi tos kibirkštėlės, kaip kadaise po Erasmus studijų. Nepaisant to, galvoju apie šią vietą. Galbūt kai kam
pasirodytų keista. Juk čia tik mažas miestelis, nedideli atlyginimai, reikalavimas visų trijų kalbų iš eilės su dialektu desertui, bet
man jis reiškia daugiau nei kalnus, žemės piramides ir ežerus.
Čia pirmą kartą supratau, ką reiškia būti savarankiškai, kas
tokia yra pirmoji meilė, tikri draugai. kurie moka nustebint, pralinksmint,
paguost ir ištempt iš namų, kai tingi kažkur eiti, nors vėliau gailėtumeis, jog
nėjai. Pirmi vakarėliai iki ryto, naujos tradicijos bei kitoks požiūris į
pasaulį. Čia atradau save.
Žinoma, buvo dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet toks jau tas gyvenimas, o Tirolis visada išliks ta vieta, kurią prisiminsiu su šypsena.
Žinoma, buvo dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet toks jau tas gyvenimas, o Tirolis visada išliks ta vieta, kurią prisiminsiu su šypsena.