2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

2016 m. spalio 11 d.

Ir kodėl tūkstančiai dialogų ir geriausi scenarijai turi įvykti būtent galvoje, o ne realybėje? Kodėl kartais neišdrįstam pasakyti žmonėms to, ką galvojam, nors pasakius labai palengvėtų? Būtent taip jaučiuosi ir šiandien.  Neįprastai šaltam spalio rytui Bolcane, mano galva pilna minčių. Negana to, autobuso vairuotojui kažkodėl užkliuvo mano bagažo dydis ir neleidus jo neštis į saloną bei likus su laptopu ant kelių, nusprendžiau išnaudoti šį laiką produktyviai ir parašyti dar vieną, o gal ir paskutinį įrašą apie Pietų Tirolį.
Nors tai jau ne pirmas kartas, kai paliekant miestą ir stebint, kaip pro šalį lekia pažįstami miesto gatvių, upės bei kalnų vaizdai, užplūsta prisiminimai. Šįkart viskas kitaip. Jaučiuosi pasimetus, nes nežinau, kada vėl čia sugrįšiu, jei išvis grįšiu. Po trijų su puse metų, jaučiuosi čia lyg svečias. Magistras baigtas (pagaliau galiu tai drąsiai sakyti), daugiau niekas nelaiko, nors ir norėtųsi tos kibirkštėlės, kaip kadaise po Erasmus studijų. Nepaisant to, galvoju apie šią vietą. Galbūt kai kam pasirodytų keista. Juk čia tik mažas miestelis, nedideli atlyginimai, reikalavimas visų trijų kalbų iš eilės su dialektu desertui, bet man jis reiškia daugiau nei kalnus, žemės piramides ir ežerus.
Čia pirmą kartą supratau, ką reiškia būti savarankiškai, kas tokia yra pirmoji meilė, tikri draugai. kurie moka nustebint, pralinksmint, paguost ir ištempt iš namų, kai tingi kažkur eiti, nors vėliau gailėtumeis, jog nėjai. Pirmi vakarėliai iki ryto, naujos tradicijos bei kitoks požiūris į pasaulį. Čia atradau save.
Žinoma, buvo dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet toks jau tas gyvenimas, o Tirolis visada išliks ta vieta, kurią prisiminsiu su šypsena.