Riva del Garda

Keista, kaip apie šį Šiaurės Italijos perlą nieko neparašiau anksčiau, bet gal ir gerai. Prabėgus kuriam laikui, mintys geriau susigula, o vis dar gyvi sentimentai bei nostalgija nebetokie aštrūs, kaip tarkim pernai...
Tad, kodėl būtent Riva? Juk Garda didelis, ir žinoma,  didžiausias Italijos ežere. Aplink apstu gražių miestelių, kitų ežeriukų vertų ne tik užmesti bent kartą akį, prisėsti ir pasigrožėti stulbinančiu kraštovaizdžiu, pasimėgauti ramybe, kalnų didingom viršūnėm, įkopti, į kurią nors, bet ir vėl ten sugrįžti dar ne vieną ir ne du kartus. Va, taip ir pamilau Rivą. Dar pirmą kartą keliaudama traukiniu iki Rovereto, o vėliau persėdus į autobusą, nepamiršiu to vaizdo pro langą kaskart leidžiantis žemyn į šį žadą atimantį slėnį.

Miestelis įsikūręs pačioje ežero viršūnėje. Iš abiejų pusių jį supa kalnai, o į tolį atsiveria bekraštė "jūra". Jachtų, baidarių, katamaranų bei burlenčių entuziastų taip pat netrūksta. Deja, lietuviško smėliuko čia nerasi. Krantas akmenuotas ir nevisada patogus maudytis basomis, bet už tai skaidrus ir dažniausiai šiltas vanduo.
Po smagių maudynių ir pogulio atokaitoje ar pasiplaukiojimo katamaranu, lekiam persirengti. Persirengimo kabinų nematyti, tačiau tualetų nameliai tą puikiai atstoja. Žinoma, eilė taip pat nemaža, bet juda pakankamai greitai ir palaukti galima. Tada jau belieka pasimėgauti didele porcija ledų su grietinėle, vaisių, uogų asorti, šokolado gabaliukais ar kitokiais priedais pačiame miesto centre įsikūrusioje jaukioje "Flora" ledainėje. Kaina truputį "kandžiojasi". 6-7 eurus teks sumokėti, bet kartą tikrai verta, o ir po geros dozės vitamino D tikrai norėsis kuo nors atsigaivinti.
Kalbant apie Riva del Garda, negaliu nepaminėti ir dar vieno dalyko - kasmetinio festivalio "Notte di fiaba", kuris vyksta paskutinėm rugpjūčio dienomis. Programoje numatyta daug įvairiausių renginių, spektaklių, koncertų. Daug iš jų yra mokami, tačiau turint galimybę, rekomenduočiau nepražiopsoti magiškos fejerverkų nakties. Reginys vertas dėmesio. Gaila tik kad šįmet taip ir nepavyko ten sudalyvauti... bet kada nors tikrai pamatysiu. :)

2016 m. spalio 11 d.

Ir kodėl tūkstančiai dialogų ir geriausi scenarijai turi įvykti būtent galvoje, o ne realybėje? Kodėl kartais neišdrįstam pasakyti žmonėms to, ką galvojam, nors pasakius labai palengvėtų? Būtent taip jaučiuosi ir šiandien.  Neįprastai šaltam spalio rytui Bolcane, mano galva pilna minčių. Negana to, autobuso vairuotojui kažkodėl užkliuvo mano bagažo dydis ir neleidus jo neštis į saloną bei likus su laptopu ant kelių, nusprendžiau išnaudoti šį laiką produktyviai ir parašyti dar vieną, o gal ir paskutinį įrašą apie Pietų Tirolį.

Nors tai jau ne pirmas kartas, kai paliekant miestą ir stebint, kaip pro šalį lekia pažįstami miesto gatvių, upės bei kalnų vaizdai, užplūsta prisiminimai. Šįkart viskas kitaip. Jaučiuosi pasimetus, nes nežinau, kada vėl čia sugrįšiu, jei išvis grįšiu. Po trijų su puse metų, jaučiuosi čia lyg svečias. Magistras baigtas (pagaliau galiu tai drąsiai sakyti), daugiau niekas nelaiko, nors ir norėtųsi tos kibirkštėlės, kaip kadaise po Erasmus studijų. Nepaisant to, galvoju apie šią vietą. Galbūt kai kam pasirodytų keista. Juk čia tik mažas miestelis, nedideli atlyginimai, reikalavimas visų trijų kalbų iš eilės su dialektu desertui, bet man jis reiškia daugiau nei kalnus, žemės piramides ir ežerus.

Čia pirmą kartą supratau, ką reiškia būti savarankiškai, kas tokia yra pirmoji meilė, tikri draugai. kurie moka nustebint, pralinksmint, paguost ir ištempt iš namų, kai tingi kažkur eiti, nors vėliau gailėtumeis, jog nėjai. Pirmi vakarėliai iki ryto, naujos tradicijos bei kitoks požiūris į pasaulį. Čia atradau save.
Žinoma, buvo dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet toks jau tas gyvenimas, o Tirolis visada išliks ta vieta, kurią prisiminsiu su šypsena.

Città eterna

Romos forumo panorama

Du metus svaigstant apie išsvajotąją Florenciją bei Penkias Žemes (it. Cinque Terre), pasiūlymas aplankyti Romą atėjo, kai mažiausiai to tikėjausi ir jau buvau beprarandanti viltį, kad apskritai šiais metais iki grįžimo į Lietuvą, dar kur nors išvažiuosiu. Šiek tiek dvejodama, vis dėlto priėmiau pasiūlymą. Laikas nebuvo pats patogiausias - pats darbytis ir magistrinio rašymas, tačiau puikiai žinojau, kad ir tokios progos dažnai nesikartoja.
Taigi, birželio 17 d. mano kelionė į Amžinąjį miestą prasidėjo sklandžiai. Papietavusi pas kelionės draugę, kartu pajudėjom stoties link, paskui save tempiant kelioninius lagaminėlius ant ratukų bei saldžias lauktuves šeimynai, pas kurią turėjom gyventi ateinančias penkias dienas.
Roma... iš pirmo žvilgsnio didžiulis miestas, kaip ir stotis, pasitikę gryna italų kalba, atsipūtimu bei nuolatiniais automobilių signalais. Eismas chaotiškas, kelio ženklinimas vos matosi, daugelis važiuoja, kas kaip išmano, pėstieji eina, kur papuola, o vėliau piktinasi, kam pypsi, kai eina per raudoną. Autobusais naudotis gerai nebent jei gyveni už centro. Priešingu atveju, neapsimoka. Dažnai vėluoja, o vėliau atvažiavus, didelė tikimybė, jog teks keliauti, kaip silkėms skardinėje. Pėsčiomis turbūt patikimiausias ir greičiausias būdas viską pasiekti centre.
Picos. Jas spėjom paragauti jau pirmą vakarą. Vėliau dar viename "PizzaRè" restorane netoli Popolo aikštės. Įspūdį tikrai paliko. Pvz., mėgstamiausia "Keturių sūrių" (it. "Quattro formaggi"), ant kurios įprastai puikavosi atskirai sudėlioti sūriai, nebuvo visai išvaizdi, mažiau riebi, tačiau ne mažiau gardesnė. Kitoniškumo pridavė ir Romos apylinkėse gaminamas "Pecorino Romano" sūris, kuris čia ypač populiarus.

Sabaudios paplūdimys

Antrąją dieną geriau apžiūrėti miesto nespėjom. Už tai pirmą kartą per trejus metus turėjau progą pamatyti itališkąjį pajūrį, kuris nepaisant kalnų tolumoje bei spalvingų ir dantytų kriauklelių, priminė Lietuvą. Mėlynosios vėliavos paplūdimys švarus, daug vietos, smėliukas, lengvos bangelės, o vandens temperatūra berods 22 laipsniai. Vis dėlto medūzų čia, nors ir ne daug, bet radom. Po smagaus pasivaikščiojimo pakrante ir maudynių iki pilnos laimės tetrūko tik didelės, gardžios gelato porcijos, aplietos šokoladu.

Likusias dienas praleidom tyrinėjant miestą, lankant muziejus, Koliziejų, bei žinoma, Vatikaną ir Siksto koplyčią. Eilės nemažos, nors nepatingėjus anksčiau atsikelti, įmanoma patekti ir be išankstinės registracijos. Ironiška, tačiau prie įėjimo į Koliziejų, eilė be išankstinės registracijos judėjo žymiai greičiau nei ta, kurioje bilietus žmonės buvo įsigiję internetu. Moksleiviams ir studentams daugely vietų taikomos nuolaidos ir nemažos. Toliau daugybė parkų, žalių lopinėlių. Norint net ir ant Palatino kalvos galėjai ateiti tiesiog pasivaikščioti, paskaityti ramiai knygą ar pasigrožėti miesto panorama. Pabuvoti teko ir Lietuvos ambasadoje. Nedidelė, bet jauki patalpa, draugiškas kolektyvas iš tikrųjų privertė pasijusti kaip namie...
Orai taip pat maloniai lepino, nors buvo ir karščių, ir lengvo lietaus, atostogų nesugadino. Vakarais atvėsdavo ir atsiradęs didesnis vėjas kaipmat atgaivindavo.

Kavinės "Panella" gardumynai

Be abejo, ilgos kelionės neapsieina ir be nesusipratimų ir ginčų, kurie kartais priveda prie dar geresnių sprendimų ir malonių pasisėdėjimų. Atsitiktinai atrasta kavinė "Panella" (via Merulana, 54-55) ne tik puiki vieta pasislėpti nuo saulės, kava ir švieži desertai už prieinamą kainą tikrai verti, jog čia užsukčiau ir kitą kartą. Kalbant toliau apie maistą, ledainė "Frigidarium" (Via del Governo Vecchio, 112) dar viena vieta, į kurią sugrįžčiau dar ne vieną ir ne du kartus. Natūralių skonių įvairovė, vaisių ir riešutų gabaliukai, porcijų dydžiai, šokoladas ant viršaus ir traškus vafliukas - skonis, kurį atsiminsiu dar ilgai.
Paskutinė diena atėjo nepastebėtai ir jau šiek tiek lauktai. Kaip nebūtų keista, namo norėjosi, o ar čia dar sugrįšu? Gal ne iškart, bet vėliau dar norėčiau.

Déjà vu arba „Erasmus” numeris du

Krioklys netoli Lanos miesto 2014-09-28

Kartais net sunku patikėti, jog čia, Bolzane, esu jau ketvirtą semestrą. Tiesa, šįmet grįžau į ten, kur ir gyvenau prieš kelerius metus per savo Erasmus. Pažįstamas bendrabučio kolektyvas, draugiškai šyptelėjęs vos spėjus apšilti kojas, ta pati aplinka, skardūs bažnyčios varpų dūžiai, budinantys kas rytą, kortelės vietoje raktų, išsvajotasis pianinas apačioje bei apartamentas vos aukštu virš nei gyvenau anuomet. Tiesa, kambarys didesnis tik be automatinių žaliuzių, kuriomis taip mėgau kartais pažaisti ir vaizdas pro langą, kur kas gražesnis.
Visgi keista, nes vis dar jaučiuosi lyg grįžus į tuos laikus. Seni sentimentai, kvapai ir maloni nostalgija kažkam dar glosto širdelę ir verčia šypsotis, nors tai jau seniai nugrimzdo į praeitį be vilties sugrįžti, palikdami tik begėdiškus prisiminimus bei nuotraukas.
Kita vertus, nebežinau, ko dar tikėtis. Kaskart sugrįžus į Italiją po ilgesnio laiko tarpo, pasijaučiu tarsi vėl būčiau čia pirmą kartą. Miestas lyg ir tas, tačiau kažkas ne taip. Kiekvienas čia praleistas semestras vis kitoks, savaip intriguojantis, savaip žavus bei atnešantis skirtingus jausmus ir nuotaikas, naują pradžią ir patirtį, naujas pažintis, naujas atrastas vietas, o į senąsias leidžiantis pažvelgti kitu, dar nematytu kampu, bei žinoma, naujus lūkesčius...

Willkommen Österreich!

Pavadinimas nederantis prie blogo pavadinimo, bet negaliu nepaminėti, kai Pietų Tirolis taip glaudžiai susijęs su Austrija. Taigi, pirmoji mano kelionė į Insbruką įvyko gruodžio pradžioje.
Artėjant Kalėdoms, nusprendėm vykti į šį miestą pasižiūrėti vokiškų kalėdinių turgelių (angliškai vadinamųjų „Christmas markets“), sušilti mėgaujantis karštu punšu ir pasivaikščioti po miestelį.
Mieste taip pat yra ir garsus „Swarovski“ muziejus, kurį ne vienas yra parekomendavęs aplankyti, tačiau tą kartą to padaryti, deja, neteko. Visgi parduotuvėje nosį įkišę buvom. O kad geriau įsivaizduoti, kas tai per miestas, kelios nuotraukėlės šalia.

Take your mask, the Carnival begins!

A local legend says that lovers will be granted eternal love and bliss if they kiss on a gondola at sunset under the Bridge of Sighs as the bells of St Mark's Campanile toll.

Venecija. Tai matyt, bus dar viena priežastis, kodėl grįžau į Italiją po Erasmus. Kita stotelė bus Roma, Florencija, Milanas, Neapolis, Palermas... Ak, kiek dar daug kur čia nebuvau, kiek daug gardžių tikros itališkos kavos puodelių neparagavau, neįkvėpiau jos malonaus aromato, kiek dar itališkų picų nepaskanavau, neprisiglaudžiau prie Koliziejaus ir t.t., ir t.t., bet viskas prieš akis, o aš dar turiu laiko ir tikrai tai padarysiu. Pažadu.
Bet ši tema skirta ne tam! Ankstyvą (o dar ir kaip!) lapkričio 30-osios rytą, pamiegojus vos keletą valandų šiaip taip išsiropščiau iš lovos ir keikiau tuos, kas sugalvojo viską sumesti į vieną krūvą: kalėdinė fakulteto vakarienė, iškart po jos nemokama muziejų naktis, o kitą rytą vos tik prašvitus jau laukė planuota vienadienė kelionė į Veneciją, tačiau nieko nepadarysi. Važiuoti juk norisi. Tad šokau iš lovos, greitai susiruošiau ir dar spėjau stovą iš draugės paimti. Viena paguoda, kad bent kelias tolimas, gerai įsitaisiau traukiny ir saldžiai nusnūdus posmelį su dar keliais kelionės draugais, pabudau jau tik įvažiavus į salą (ši miesto ant vandens idėja man labiausiai patinka) žvali ir kupina energijos. Pasiruošus dar vienam šauniam nuotykiui!
Tiesa, gal ir neilgai ten pabuvom, į Murano salą nenuplaukėm, dėl ko kada nors kokį šiltą pavasarį galbūt dar ir norėčiau čia sugrįžti, bet kaip per vieną dieną, pamatėm pakankamai daug ir visas svarbiausias šio miesto lankytinas vietas:

• Didįjį kanalą;
• Šv. Morkaus aikštę su bazilika, Kampanilę ir Dožų rūmus (vidun nėjom, bet ir iš išorės buvo gražu pažiūrėti);
• Rialto tiltą.

Taip pat daugybę kaukių, murano dirbinių, nuo kurių net akys apraibo, gausybę siaurų, painių gatvelių, daugybę kanalų ir gondolų, o ir pakabuką iš murano stiklo prisiminimui namo parsivežiau.

Kelionė be nuotykių – ne kelionė

Ir nesvarbu, kur išsiruoštuom: pačiuožinėti ant ledo, išsikepti kepsnių ar aplankyti senovinę pilį, o gal šiaip kur nors pailsėti bei pasikultūrinti, bet jei vėliau prisiminus tą dieną, veide neatsiras šypsenėlė, vadinasi buvo kažkas ne taip. O juk kitaip neišvengsi tų mažų netikėtumų, kurie kelionę daro tik įvairesnę ir savaip įdomią.
Būtent taip pernai lapkričio 1 dieną prasidėjo nedidelis pasivaikščiojimas iki Castel Flavor – pilies, nuo kurios veriasi dar viena graži panorama, o viduje įrengtas baras bei restoranas. Kainų nežinau, bet garantuoju – pigu nebus. O kuo gi tai baigėsi? Manau, jau turėjo būti aišku perskaičius datą. Šventinė diena, niekas nedirba, vartai užkelti, belieka tik spyną pabučiuoti, bet negi tiek kelio sukorus dabar imsi ir tiesiog grįši namo? Ne. Diena graži, laiko yra, o kelias vedantis kažkur tiesiog viliojo ir intrigavo, kur dar galima nueiti, ką dar čia galima pamatyti.
Taigi, vaizdingu maršrutu pasukus eiti toliau, keliukas darėsi vis statesnis, akmenuotas. Neturėjau žalio supratimo, kur dar galima juo nueiti, kol pirmieji ženklai nepradėjo rašyti „Colle“ – pavadinimą kalno, kuriame kartą prieš du metus jau buvau su drauge fotografuotis ir pasivaikščioti. Ar toli jis buvo? Iš pradžių taip neatrodė. Tik po kurio laiko buvo aišku, kad tai ne kelių valandų pasivaikščiojimas, o Colle tikrai toliau nei kad rodė ženklai. Nors ir karts nuo karto stabtelėjus pasifotografuoti laiko praeidavo daugiau, tačiau tos minutės (?), rašomos ženkluose buvo nerealios ir neaišku, kokiu tempu reiktų eiti, kad atitiktų.
Pradėjus tempti, paspartinom žingsnius ir juokais net atėjo mintis, ar mes išvis spėsim ten nueiti iki paskutinio funikulieriaus į Bolzano. Bet spėjom, nakvot neteko, o ir į bokštą, kuris prieš porą metų neveikė, užlipom.