Trumpas Erasmus pratęsimas

Liepos 19-a diena buvo paskutinė mano pusės metų viešnagės Italijoje diena, tačiau vėliau po didelių diskusijų, svarstymų ir tarimosi teko dar sugrįžti į Bolzano. Žinoma, tikėjausi čia dar sugrįžti, gal net šiais metais, bet tik ne taip gretai ir ne visai taip, kaip norėjau. Šį kartą tai greičiau buvo galima pavadinti kelione "iš reikalo" (na, tik gal ne tokio, apie kurį čia buvo galima pagalvoti).

Tiesa sakant, liepos mėnesį neišlaikiau egzamino ir labai apmaudžiai, nes trūko labai nedaug. Programming Project, kurio galbūt net nebūčiau perlaikinėjusi, bet... Apsigyniau projektą, kuriam buvo įdėta dauug pastangų, daug laiko, išlaikiau ir tarpinį egzaminą ir visa tai jau sudarė 80 proc. galutinio balo, kurį galiausiai turėjo lemti paskutinė kurso dalis – oral exam – sudaranti vos 20 proc., tačiau pasirodo ne mažiau svarbesnė. Ir deja, net mano tuometis statusas, jog esu tik Erasmus studentė, nepagelbėjo. Profesorė tiesiog leido perlaikyti rugsėjį, palaikydama iki tol mano gautus balus. Tada ir iškilo dilema: rizikuoti bandyti dar kartą ir važiuoti TIK dėl egzamino ar vis dėlto laikyti kažką Lietuvoje (greičiausiai ir visą kursą su visu projektu ar kursiniu). Ir norėjau, ir nelabai. Galop, dar nevisai tvirtai apsisprendus pasidomėjau, ar leistų pats UniBz universitetas, kadangi mano sutartis su juo taip pat jau buvo pasibaigusi kartu su vasaros sesija. Laiške italams išdėsčiau situaciją ir ilgai netrukus jie be problemų į tai atsižvelgė bei pratęsė mano studijas rugsėjui, kad galėčiau įsiregistruoti egzaminui. Atėjo eilė rašyti VGTU. Visgi egzaminas rugsėjo gale, kai nauji mokslo metai jau spėję įsivažiuoti. Iš pradžių pasiklausiau apie šią galimybę kaip visad URD (užsienio reikalų direkcijoje), kurie ir tvarko faktiškai visus mainų programų formalumus. Atsakymą taip pat gavau gan greitai, bet ne tokį, kokio tikėjausi. Nusikratę visas atsakomybes bei pasiūlę geriau laikyti čia, nes galbūt būtų lengviau, nukreipė konsultuotis pas mano fakulteto Erasmus koordinatorių. Ką gi. Ilgai „gludintą“ bei „dailintą“ laišką su ta pačia situacija ir klausimu dienos bėgyje nusiunčia ir jam, o tada vuolia, kai jau beveik pradėjau nusiteikinėti laikyti egzaminą namie iš netikėtumo net nustebau. Leidimas gautas, grįžtu atgal! Mėnesis prieš rugsėjo 25 d. jau žinojau, kad nebeturiu, kur trauktis. Italai leido, VGTU taip pat. Beliko tik skrydžio bilietai, o nakvynę jau žinojau pas ką apsistosiu, už ką ir dar daugelį kitų dalykų esu nerealiai dėkinga tam žmogui.
Taigi, nieko nelaukus pradėjau ne tik mokytis čia, bet kartoti ir mokytis egzaminui, o taip pat ir ruoštis 5 dienų kelionei, kuri prasidėjo 22 d. Šį kartą buvau visiškai viena nuo pat Vilniaus iki Bolzano. Niekas jau nebelydėjo, tad neneigsiu, šiek tiek bijojau, bet rezultate viskas turbūt geriau ir būt negalėjo: sėkminga kelionė pirmyn, galų gale, išlaikytas egzaminas, spėjau pabuvoti net koncerte, susitikti ir smagiai praleisti laiką su nuostabiais draugais, suvalgyti štrudelio, GROM leidų, pagaliau paragauti ir tikrų itališkų vynuogių, žinoma, nepamirštant ir vienos kitos lauktuvės bei nepamirštamos kelionės namo greituoju traukiniu, kuriam šia proga nepagailėjau ir tų 20 eurų bei pirmą kartą įlipimą į lėktuvą PIRMAI, įskaitant net pirmenybinius.
Kad ir kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad rizikavau ir svarbiausia nenusivyliau šiuo dar vienu, bet tikiu, kad dar tikrai ne paskutiniu, nuotykiu Italijoje. :)

O sustok, akimirka žavinga...

Kartais net keista, kad pagaliau ir vėl esu namie, o ne Italijoje. O atrodo taip neseniai buvo ta vasario 21 diena, kada palikau šaltą ir snieguotą Vilnių ir nusileisdama į pamažu bundantį pavasarį Bergame. Tiek daug neįkainojamų momentų ten (Italijoje) praėjo, kad net kartais tikrai norėdavosi ištarti stebuklingus J.V. Gėtės Fausto žodžius: „Sustok akimirka žavinga“, bet žinau, kad to nebus, neverta ir per daug žvalgytis į praeitį, o verčiau reikia eit pirmyn bei džiaugtis kiekviena proga, kurią mums dovanoja gyvenimas. Proga, kurių prieš akis dar tikiuosi bus ne viena ir ne dvi, o svarbiausia, ką iš kiekvienos pasiimu.

Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau sudalyvauti šioje Erasmus mainų programoje ir pirmą kartą išvažiuoti kažkur toliau be tėvų, nes tai buvo vienas iš geriausių laikotarpių, kokį tik turėjau. Nors buvo ir nelengvų dienų, buvo ir liūdna, ir namų pasiilgdavau, galiausiai sesija, kuri šiemet, kaip niekad ilgai užsitęsė net iki liepos vidurio. Žodžiu, visko buvo, bet visko ir reikia. Kad ir kaip bebūtų, visada prisiminsiu su šypsena Bolzano ir šiuos metus. O ką aš iš to gavau? Dauug. Savarankiškumas, nauja patirtis, nepakartojami įspūdžiai, platesnė pasaulėžiūra, kalbų įgūdžių pagerinimas, platesnės žinios, nauji planai, ir žinoma, draugai, kurių turbūt niekada nepamiršiu. :)*

Lago di Caldaro

Kelias link ežero

Pasibaigus pavasariui ir atėjus vasarai, saulutė vis labiau ir labiau pradėjo kaitinti. Karštis birželį kartais siekė ir 38 ir bibliotekoje su kondicioneriumi buvo daug geriau nei tvankiame bendrabučio kambaryje. Nors tiesa sakant, kaip nebūtų keista, tokius karščius čia pernešti daug lengviau nei Lietuvoje. Galbūt dėl kitokio klimato.
Vis dėlto kartais atradus daugiau laisvo laiko tarp egzaminų, pasitaikė ir kelios progos atsigaivinti Lago di Caldaro arba lietuviškai būtų šaltajame ežere, nors iš tikrųjų, tai šiltas, kaip arbata. Bent jau šiauriečiams turėtų taip pasirodyti. Tai dar viena vieta, žavinti savo grožiu. Minusas tik tas, kad rasti daug vietų, kur būtų galima ramiai prieiti arčiau ežero, pagulėti bei pasideginti nėra. Visur tvoros ir kaip visur privati valda... Radom tik vieną vietą, visai netoli nuo autobuso stotelės, tik praėjus pro vynuogynus galima užsukti į šalia esančio viešbučio teritoriją, kur nors gultai, persirengimo kabinos (bet ir tų galima rasti neužrakintų) ir pasiplaukiojimas katamaranais kainuos nemažai, tačiau išsimaudyti ir pagulėti ant žolės galima ir nemokamai.


Kartą teko eiti ir iš Caldaro miesto gerus 3 km, o gal ir daugiau pro vynuogynus ir obelynus vaizdingu turistiniu taku. Aplink ežerą taip pat gausu panašių takų bei vaizdų. Tik gaila, kad vynuogių sezonas tik rudenį, tai jos dar buvo mažos ir labai rūgščios.
 Vis dėlto ilgai užsibūti, o ypač savaitgaliais nereiktų. Autobusai vėlai vakare dažnai ir nevažiuoja pro kaikurias stoteles be pavadinimų. Tokia pasirodo yra ir prie šio ežero, tad pasitaikė ir nuotykių, kai paskutinis autobusas pravažiavo prieš valandą, o kitas stoja tik Caldaro mieste iki kurio, kaip minėjau anksčiau 3 km gatve.

Buona Pasqua!

Pirmą kartą šv. Velykų rytą sutikau ne su giminėmis. Keistas jausmas, bet ir savotiškai įdomus. Pagrindinę simboliką - margučius, nusidažiau dar iš vakaro, o ryte tradiciškai nuėjau į bažnyčią. Mišios vyko vokiškai ir itališkai, tad supratau tik esminius dalykus, bet buvo įdomu pamatyti ir kaip viskas vyksta užsieny. Graži sena bažnyčia, gražios giesmės, daugybė žmonių ir ne tik vyresnių, bet ir nemažai jaunimo. Mišios, nors vyko dviem kalbomis ilgai neužtruko, sakyčiau gal net trumpiau nei lietuviškos.

Tačiau šventės tuo nesibaigė. Prieš kelias dienas užsukus į parduotuvę radau dar vieną saldžią naujieną, kaip vėliau pasakė kambariokė, tai šventinį itališką pyragą specialiai šv. Velykoms. Pavadinimo jau nebepamenu, bet skanus ir užteko nevien man, bet dar ir draugams pavaišint daug liko.

Colle

Kažkada balandžio mėnesį gavau pasiūlymą iš vienos draugės, mėgstančios fotografiją, aplankyti dar vieną vietą, kuri vadinasi Colle, o taip pat ir proga pasidaryti seniai planuotą fotosesiją. Užkilimas funikulieriumi, kuris yra pirmasis pasaulyje. Pastatytas 1908 metais birželio 29 d. kelti žmones. Užkyla į 1134 aukštį per 5 minutes. Kabinoje gali vežti 20 žmonių.
Viršuje iš aikštelės atsiveriantys Bolzano vaizdai. Gaila, bet vis dar nebuvo galima užlipti ir į bokštą, iš kur matomumas turbūt tik dar geresnis. Nepaisant to, vaizdingų turistinių maršrutų ten nestinga... O rezultate nepakartojamos akimirkos, daug įspūdžių ir nuostabi fotosesija.

Ritten Renon

Miestas kalnuose, kurį pasiekti galima iš Bolzano kylant funikulieriumi. Čia jau dar labiau vokiškas kraštas. Italų kalbos negirdėjom nė karto ten būnant.
Užkilus į viršų dar ne iškart pakliūnam į Renon. Į jį iki galo veža nedidelis traukinukas, kuris labai įdomiai sustoja pusiaukelėje kartu su grįžtančiu traukiniu ir pasikeitus abiejų traukinių vairuotojams, važiuoja toliau. Nuvykus galima užkąsti kavinėje greta stoties šviežių austriškų štrudelių (turb8t viena iš skaniausių vietų) su kava. Kaina irgi nedidelė.


Renon žemės piramidės

Bet tai toli gražu neviskas, ką čia verta pamatyti. Renon apylinkės garsėja ir įdomiais dariniais, kurie vadinasi moreniniai Riteno stulpai, kitaip dar žemės piramidės. Jų yra ir ne tik Italijoje, bet ir kitose vietovėse, pvz. Prancūzijoje. Taip pat įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Aukščiausi net 40 metrų, ant bet kurios iš viršūnių gali būti po akmenį. Deja, bet šis gamtos stebuklas, kaip ir mūsų Parnidžio kopa tik trumpalaikis grožis ir nuolat keičiasi. Laikui bėgant stulpas, praradęs akmenį, labai greitai suyra, tačiau kol yra moreninio molio, oro pokyčiai ne tik juos ardo, bet ir kuria naujus.

Meran Merano

Ir dar vienas nedidelis miestelis, kurį teko aplankyti pora kartų, bet jo įdėsiu nuotraukų šį kartą:

Trento ir skaniausi ledai Italijoje

Centrinė aikštė

Dar vienas miestelis į pietus nuo Bolzano, kuriame viešėti teko gerus keturis kartus tiek šiaip, tiek ką nors pasitinkant ar išlydint. Pats miestas žymiai didesnis už sostinę Bolzaną ir vėlgi kalnai kalnai kalnai visur, kur tik žvelgi aplinkui. Nors turbūt labiausiai kas įstrigo, tai skaniausi itališki GROM ledai, kuriuos pirmą kartą užtikti pavyko visai netyčia bevaikštant po Trento centrą.

Bozen Bolzano

Piazza Walter

Kalnų miestelis, kuriame teko gyventi gerus 5 mėnesius, įsikūręs Pietų Tirolio, kitaip Alto Adige arba Sudtirol, regione visai netoli sienos su Austrija bei Šveicarija. Nors nėra didžiausias šiame regione, bet yra jo sostinė, taip pat antras pagal brangumą miestas Italijoje po Milano. Dominuojančios kalbos italų bei vokiečių. bet susikalbėti galima ir angliškai. Vis dėlto tokiose vietose, kaip paštas ar stotis, kartais gali kilti keblumų.
Pats miestas labai gražus, ypač šiltuoju sezonu, kada pražysta gėlės ir medžiai. Tuomet galima išvysti nuostabių vaizdų ne tik parkuose, bet ir miesto centre. Aplink vien kalnai ir pilys, o centras apsuptas dviejų upių (puikus pagalbininkas naujokams nenuklysti, kur toliau centro :)).
Čia ir keletas funikulierių yra, vežančių į Renon, Colle ir dar vieną vietą kalnuose, kurios pavadinimo jau nelabai pamenu.

Katedra

Dviračiai - transporto priemonė, kurią turbūt dažniausiai galima pastebėti ne tik Bolzane. Kartais tam skirtų takų  net daugiau nei pėstiesiems, o nuoma vos 1 euras 6 valandoms, 2 eurai - 12 val.!
Miesto centre įsikūręs ir turgelis, kur galima nusipirkti įvairių vaisių, daržovių ar prieskonių. Nors kainos žymiai brangesnės nei parduotuvėse.
O ir parduotuvių čia nestinga. Daugiausiai vokiškos Despar, Eurospar, kažkur dar Interspar, taip pat EuroSpin, LIDL ir pan. Rūbų, batų ir kt. parduotuvių alėjų irgi ne viena. Vienos iš įsimintinų, kas patiko, tai Tezenis, Piazza Italia, Kiko. Nemažai ir gerai pažįstamų, kaip Esprit, Motivi, promod, Benetton, Aldo, Accessorize, Tally Weijl, Douglas ir kt. Vis dėlto batų pasirinkimas nekoks ir kainos dažnai neatitinka kokybės.
Pasiilgus lietuviškos varškės ar slaviško maisto galima užsukti į Bolzane įsikūrusią Matrioskos parduotuvę įsikūrusią kiek toliau nuo centro via Romos gatvėje. Tik kainos žymiai didesnės. Pvz., vienas hematogenas kainuos virš euro.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, tai saugumas. Skirtingai nei Vilniuje, čia ir vėlai vakare eidamas namo iš pvz. universiteto jautiesi saugus. Gatvėse dar pilna jaunimo. Pietiečiai visgi, visas gyvenimas ir čia vakarais verda.

Universitetas, studijos ir lietuviai

Nors tikėjausi pildyti šį blogą ERASMUS laikotarpiu, bet vis tas nelemtas laikas. Nors geriau vėliau nei niekada įamžinti nepamirštamas pirmas savarankiško gyvenimo akimirkas.
Taigi anksčiau pradėjau rašyti apie studijas, dabar pratęsiu šią temą plačiau.

Biblioteka

Universitetas įsikūręs pačiame Bolzano centre. Modernus, šiuolaikiškas ir jaukus pastatas, kur visada gali rasti net tik kur ramiai pasimokyti, bet ir pailsėti, ar išgerti puodelį kavos. Faktiškai už visas paslaugas: valgykloje, kavos/užkandžių aparatuose, spausdinimo, ten galima atsiskaityti studento kortele, kurią bet kuriuo metu galima pasipildyti.
Biblioteka - viena iš vietų, kuri labiausiai nustebino. Keturi aukštai, visur dominuoja tyla, kieviename idealios sąlygos ne tik mokytis, bet ir ilsėtis. Lentynose gausu nevien mokslinės literatūros, bet ir grožinės. Taip pat gausybė gerų filmų. Yra ir atskiri kompiuterių bei grupių kambariai.Iš pradžių nustebino net ir tai, kad čia žmonės be baimės palieka savo daiktus, atidarytus laptopus ir pan. Vagysčių čia beveik nėra.
Valgykloje arba kaip daugelis vadina "mensoje" galima pavalgyti pasirinktinai kompleksus už 2-3 eurus, į kuriuos gali įeiti tiek salotos, pasta, antras patiekalas/pica/kepsniai, įvairūs desertai, pyragėliai ar vaisiai, bandelės ir gėrimai. Pastarųjų geri į valias. Taigi, palyginus čia galima tikrai pigiai ir sočiai pavalgyti. Be to, antrieji patiekalai dažniausiai kasdien irgi keičiasi.
Dizainerių fakultete šeštame aukšte dar viena poilsio vieta su minkštais krėslais, stalais ir balkonu, iš kurio atsiveria fantastiškas vaizdas į kalnus ir miestą. Turbūt geriausia ir fantastiškiausia vieta visame universitete.
Pačios paskaitos prasideda 8:30 ir trunka po dvi valandas. Dažnai per vidurį dėstytojai padaro 10 minučių pertrauką. Kartais pasitaiko, ir kad keičiasi auditorijos ar paskaitų išvis nebūna, todėl geriausia visada susitikslint iš ansksto tvarkaraštį ar tik įėjus į pastatą šone rodomame ekrane (kurį naujokai dažnai palaiko touch screenu ir spaudo, kad pereitų greičiau į kitą puslapį. Deja, tenka nusivilti ir kantriai laukti, kol pasikeis pats). :)

Vaizdas iš F6 korpuso balkono

Visa reikalinga informacija, skaidrės yra internete, tad faktiškai beveik nieko nereikia rašytis. Didelį įspūdį paliko dėstytojai. Puiki kvalifikacija, jei ko nesuprasdavai visada galima buvo drąsiai klausti, ir jei ne iškart, tai per office hours paaiškins tikrai, kartais ir kelis kartus pakartos, ir lėčiau pasakys, jei reikia..
Dėl lankomumo nelabai atsižvelgiama, iš esmės paskaitas galima ir nelankyti. Svarbiausia, žinios ir atsiskaitymai.
Dar viena įdomi atrakcija, tai uni-parties, kurie vyksta kiekvieną ketvirtadienį. Užsakyti autobusai per kelis reisus studentus nemokamai nuveža į įvairius klubus, o vėliau lygiai taip pat ir parveža. Viename teko pabuvoti ir man. Nesigailėjau, įspūdžių nemažai paliko ir labai patiko. Sutapimas, bet ir šauniai palydėjau pavasarį ir pasitikau vasarą. :)
Tiek universitete, tiek ir mieste galima sakyti tikras tautų katilas. Žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių: Europos, Azijos, Afrikos. Nemažai rusų, taip pat lietuvaičių, kurie vieni ten studijuoja, kiti gyvena. Nors kiek teko girdėti anksčiau lietuvių čia privažiuodavo daugiau.

Welcome session

Kaip nebūtų keista, Bolzano universitete nėra mentorių. Iš tikrųjų nustebino, nes paprastai universitetai paskiria vietoj studijuojančius savanorius globoti ten atvykusius ERASMUS studentus. Tiesa, negaliu sakyti, kad visiškai nėra. Keletas studentų, kitaip Student tutors, iš įvairių fakultetų yra ir šiek tiek padeda visiems bendrai susipažinti su tvarka, paorganizuoja vieną kitą išvyką susipažinimui, bet daugiau tik pradžioje ir minimaliai. Nors pripažinsiu, viena jų ir man labai padėjo, už ką buvau jai labai dėkinga, kai pagelbėjo pametus kreditinę kortelę. O buvo kur palakstyti, kad užtrukom net pora dienų...
Kas dėl pačių mokslų, tai jie čia prasideda vėliau nei Lietuvoje. Rudens semestras spalį, pavasario vasario 27 d. Dalykai dėstomi trimis kalbomis: italų, vokiečių ir anglų, nors mano dalykai visi buvo tik anglų kalba. Bendrai Computer Science fakultete kiek pastebėjau dominuoja anglų.

Dalykai, kuriuos pasirinkau dar iš namų:

1. Database Systems (Dalykas iš antrų metų. Vienas geriausių mano manymu, kokį čia tik turėjau, o dėstytojas išvis turbūt geriausias bus. Aiškiai kalbėdavo, moka sudominti. Žodžiu, idealu.);
2. Distributed Systems (Dar vienas iš antrų metų. Mm... Tikėjausi lengviau, nors dalykas ir įdomus, bet visgi sudėtingas ir šiek tiek migdantis.);
3. Database Management and Tuning (Magistratūrinis daugiau kursas. Nors už 4 kreditus, bet nėr toks ir lengvas, kaip iš pirmo vaizdo pasirodė, nors ir toks siaubas baubas, kaip daug kas sakė nebuvo. Egzamino klausimai bent jau šiemet paprasti buvo);
4. Programming Project (Kursas, kurį panašų jau turėjau Lietuvoje tik čia visko daug daugiau ir kaip įprasta labiau orentuota į praktiką. Bendrai dalykas nėra sunkus ir daug kas jau buvo girdėta.).

Galbūt gali pasirodyti ir juokingai mažai, vis dėlto šį kartą užteko ir tiek. Nors mokytis įdomu, daug praktikos ir davė daug naudos, sunku ir skirtingai nei VGTU atidėti viską paskutiniam momentui nereiktų. Krūvis nemažas, tad ir neišlaikymo tikimybė tik padidėtų.

Peter Rigler

Turbūt geriau ir negalėjau tikėtis, kokį nuostabų bendrabutį man skyrė. Ir nors kaina šiek tiek "kandžiojosi", tačiau interjeras ir vokiška tvarka atpirko viską. Neveltui priklauso vokiečių ordinui ir pavadintas Peter Rigler vardu.


balkonas

Į vidų pastato bei į butus, kuriuose gyvena po 2-3 studentus (kiekvienam dar ir atskiras kambarys skirtas) patekti galima su kortelėmis. Kambariuose po telefoną, iš kurio nemokamai gali skambinti į kitus kambarius bei ofisą. Butuose bendra virtuvė, balkonai ir dušai. Kas savaitę ateina valytoja.
Na, o apatiniame aukšte, kitaip sakant rūsyje įrengtas skalbimo kambarys (vienas skalbimas 3 eurai ir mokama į automatą) kartu su lyginimo patalpomis, taip pat biliardo, sporto, žaidimų salės, muzikos kambarys, kur yra pianinas. Tiesa, į pastarąjį reikia prašyti leidimo administracijoje. Nuliniame aukšte vakarėlių salė dar. Gaila pabuvoti neteko.


vaizdas iš kambario

Dviejuose aukštuose yra ir bendri kambariai su plačiaekraniais televizoriais bei dideliais balkonais su atsiveriančiais neįtikėtino grožio vaizdais.

Norintiems yra garažai. Tiesa, už papildomą nuomos mokestį. Yra vietos ir dviračiams, čia jau nemokamai.
Dėl tvarkos. Taip, kaip ir visur yra keletas taisyklių. Netriukšmauti po 22 val., svečiams būti galima taip pat iki 22 val., o jei nori nakvoti, lova kainuos 8 eurus ir ne daugiau kaip 3 naktys. Visgi praktiškai nevisada to laikomasi, o ir pačios administracijos darbo laikas tiesiog juokingas: kartais nerasi net kai reikia. Visgi pietiečiai, savam stiliuj. :)


vaizdas iš balkono

Dar vienas pliusas, kuriuo labai džiaugiausi, kad iki universiteto neteko važinėtis autobusais. Nueiti vos 10 min greitu tempu.
Na, o maniškis kambarys gal ir buvo mažutis, bet išskirtinį kambario bruožą – automatines žaliuzes, turėjau viena iš nedaugelio.

Benvenuti in Italia arba willkommen in Deutschland

Erasmus - turbūt daugelis šį žodį bent jau girdėję, tai tikrai. Studentų mainų programa ir galimybė studijuoti, kuriame nors Europos universitete, įgyti daugiau patirties, įgūdžių, pažinčių bei šiaip gerai praleisti laiką, jei tik nepamiršti svarbiausio dalyko - mokytis. :)
Šia proga pasinaudojau ir aš. Užpildžiau dokumentus ir galų gale, likimas lėmė, kad vasario pabaigoje atsidūriau Italijoje. Pirmą kartą viena be tėvų. Iš tikrųjų, pradžioje buvo keista: nauja vieta, kita kalba, kultūra, laiko zona, o dar ir sniego kaip nebūta (vasario 21 d. - prisiminus, Lietuvoje tada buvo pati ta žiema), tai pirmas dalykas, ką turbūt leidžiantis ir pastebėjau.
Žinoma, neapsieita ir be visokių nutikimų, be kurių turbūt kitaip ir neįmanoma, bet nepaisant visko 23 d. po dviejų nakvynių Bergame (įdomus miestelis, neatrodanti kažkuo labai įpatingas, tačiau neseniai atvykusių turistų čia turbūt visada pilna) ir Veronoje galop pavyko nusigauti į Bolzano.
Miestelis ne per daug didelis, bet pirmas dienas painiotis lengva net su GPS, gamta nuostabi, nors tada dar tik pavasarėjo, o aplink kur bežiūrėtum kalnai kalnai kalnai...

Keletas pastebėjimų:

• Kalba italų, bet vokiečių mokantys čia jaustis galės, kaip namie. Kalba ne ką mažiau populiari, o vokiečių įtaka čia jaučiasi smarkiai.
• Darbo laikas trumpas. Pietų pertraukos sutampa beveik visur tuo pačiu metu, tad dažniausiai, jei ko reikia, beveik visada teks prisiderinti pačiam ir jei reiks net kažko atsisakyti. Sekmadieniai miestas miręs. Tas galioja ir didiesiems prekybos centrams. Dirba tik kelios rūbų parduotuvės, restoranai bei ledai ir kebabai. Dar transportas kažkiek.
• Kainos. Turbūt neveltui Bolzano bus antras pagal brangumą miestas Italijoje po Milano. Iš tiesų brangu, kasdien restorane ar kavinėje neprivalgysi, tad jei kišenės pinigai neslegia ir nori sutaupyti, patarimas gamintis namie.
• Bendrabutis. Jau ir Vilniuje pirma mintis - liukso viešbutis, ne kitaip, bet apie jį plačiau vėliau.
• Mokslas. Čia taip pat tema atskira, bet visgi ne tokie jau jie ir pietiečiai. Mokytis deja tenka daug ir rimtai... O skirtingai nei kitur, dažniausiai neturi skirtumo, ar tu Erasmus, ar čia studijuoji. Tad ir nuolaidžiavimų nelabai būna.
• Miestas švarus. Visur pilna šiukšlių rūšiavimo dėžių. Rūšiuojamos net organinės šiukšlės!