2016 m. spalio 11 d.

Ir kodėl tūkstančiai dialogų ir geriausi scenarijai turi įvykti būtent galvoje, o ne realybėje? Kodėl kartais neišdrįstam pasakyti žmonėms to, ką galvojam, nors pasakius labai palengvėtų? Būtent taip jaučiuosi ir šiandien.  Neįprastai šaltam spalio rytui Bolcane, mano galva pilna minčių. Negana to, autobuso vairuotojui kažkodėl užkliuvo mano bagažo dydis ir neleidus jo neštis į saloną bei likus su laptopu ant kelių, nusprendžiau išnaudoti šį laiką produktyviai ir parašyti dar vieną, o gal ir paskutinį įrašą apie Pietų Tirolį.

Nors tai jau ne pirmas kartas, kai paliekant miestą ir stebint, kaip pro šalį lekia pažįstami miesto gatvių, upės bei kalnų vaizdai, užplūsta prisiminimai. Šįkart viskas kitaip. Jaučiuosi pasimetus, nes nežinau, kada vėl čia sugrįšiu, jei išvis grįšiu. Po trijų su puse metų, jaučiuosi čia lyg svečias. Magistras baigtas (pagaliau galiu tai drąsiai sakyti), daugiau niekas nelaiko, nors ir norėtųsi tos kibirkštėlės, kaip kadaise po Erasmus studijų. Nepaisant to, galvoju apie šią vietą. Galbūt kai kam pasirodytų keista. Juk čia tik mažas miestelis, nedideli atlyginimai, reikalavimas visų trijų kalbų iš eilės su dialektu desertui, bet man jis reiškia daugiau nei kalnus, žemės piramides ir ežerus.

Čia pirmą kartą supratau, ką reiškia būti savarankiškai, kas tokia yra pirmoji meilė, tikri draugai. kurie moka nustebint, pralinksmint, paguost ir ištempt iš namų, kai tingi kažkur eiti, nors vėliau gailėtumeis, jog nėjai. Pirmi vakarėliai iki ryto, naujos tradicijos bei kitoks požiūris į pasaulį. Čia atradau save.
Žinoma, buvo dalykų, kurių nenoriu prisiminti, bet toks jau tas gyvenimas, o Tirolis visada išliks ta vieta, kurią prisiminsiu su šypsena.

Città eterna

Romos forumo panorama

Du metus svaigstant apie išsvajotąją Florenciją bei Penkias Žemes (it. Cinque Terre), pasiūlymas aplankyti Romą atėjo, kai mažiausiai to tikėjausi ir jau buvau beprarandanti viltį, kad apskritai šiais metais iki grįžimo į Lietuvą, dar kur nors išvažiuosiu. Šiek tiek dvejodama, vis dėlto priėmiau pasiūlymą. Laikas nebuvo pats patogiausias - pats darbytis ir magistrinio rašymas, tačiau puikiai žinojau, kad ir tokios progos dažnai nesikartoja.
Taigi, birželio 17 d. mano kelionė į Amžinąjį miestą prasidėjo sklandžiai. Papietavusi pas kelionės draugę, kartu pajudėjom stoties link, paskui save tempiant kelioninius lagaminėlius ant ratukų bei saldžias lauktuves šeimynai, pas kurią turėjom gyventi ateinančias penkias dienas.
Roma... iš pirmo žvilgsnio didžiulis miestas, kaip ir stotis, pasitikę gryna italų kalba, atsipūtimu bei nuolatiniais automobilių signalais. Eismas chaotiškas, kelio ženklinimas vos matosi, daugelis važiuoja, kas kaip išmano, pėstieji eina, kur papuola, o vėliau piktinasi, kam pypsi, kai eina per raudoną. Autobusais naudotis gerai nebent jei gyveni už centro. Priešingu atveju, neapsimoka. Dažnai vėluoja, o vėliau atvažiavus, didelė tikimybė, jog teks keliauti, kaip silkėms skardinėje. Pėsčiomis turbūt patikimiausias ir greičiausias būdas viską pasiekti centre.
Picos. Jas spėjom paragauti jau pirmą vakarą. Vėliau dar viename "PizzaRè" restorane netoli Popolo aikštės. Įspūdį tikrai paliko. Pvz., mėgstamiausia "Keturių sūrių" (it. "Quattro formaggi"), ant kurios įprastai puikavosi atskirai sudėlioti sūriai, nebuvo visai išvaizdi, mažiau riebi, tačiau ne mažiau gardesnė. Kitoniškumo pridavė ir Romos apylinkėse gaminamas "Pecorino Romano" sūris, kuris čia ypač populiarus.

Sabaudios paplūdimys

Antrąją dieną geriau apžiūrėti miesto nespėjom. Už tai pirmą kartą per trejus metus turėjau progą pamatyti itališkąjį pajūrį, kuris nepaisant kalnų tolumoje bei spalvingų ir dantytų kriauklelių, priminė Lietuvą. Mėlynosios vėliavos paplūdimys švarus, daug vietos, smėliukas, lengvos bangelės, o vandens temperatūra berods 22 laipsniai. Vis dėlto medūzų čia, nors ir ne daug, bet radom. Po smagaus pasivaikščiojimo pakrante ir maudynių iki pilnos laimės tetrūko tik didelės, gardžios gelato porcijos, aplietos šokoladu.

Likusias dienas praleidom tyrinėjant miestą, lankant muziejus, Koliziejų, bei žinoma, Vatikaną ir Siksto koplyčią. Eilės nemažos, nors nepatingėjus anksčiau atsikelti, įmanoma patekti ir be išankstinės registracijos. Ironiška, tačiau prie įėjimo į Koliziejų, eilė be išankstinės registracijos judėjo žymiai greičiau nei ta, kurioje bilietus žmonės buvo įsigiję internetu. Moksleiviams ir studentams daugely vietų taikomos nuolaidos ir nemažos. Toliau daugybė parkų, žalių lopinėlių. Norint net ir ant Palatino kalvos galėjai ateiti tiesiog pasivaikščioti, paskaityti ramiai knygą ar pasigrožėti miesto panorama. Pabuvoti teko ir Lietuvos ambasadoje. Nedidelė, bet jauki patalpa, draugiškas kolektyvas iš tikrųjų privertė pasijusti kaip namie...
Orai taip pat maloniai lepino, nors buvo ir karščių, ir lengvo lietaus, atostogų nesugadino. Vakarais atvėsdavo ir atsiradęs didesnis vėjas kaipmat atgaivindavo.

Kavinės "Panella" gardumynai

Be abejo, ilgos kelionės neapsieina ir be nesusipratimų ir ginčų, kurie kartais priveda prie dar geresnių sprendimų ir malonių pasisėdėjimų. Atsitiktinai atrasta kavinė "Panella" (via Merulana, 54-55) ne tik puiki vieta pasislėpti nuo saulės, kava ir švieži desertai už prieinamą kainą tikrai verti, jog čia užsukčiau ir kitą kartą. Kalbant toliau apie maistą, ledainė "Frigidarium" (Via del Governo Vecchio, 112) dar viena vieta, į kurią sugrįžčiau dar ne vieną ir ne du kartus. Natūralių skonių įvairovė, vaisių ir riešutų gabaliukai, porcijų dydžiai, šokoladas ant viršaus ir traškus vafliukas - skonis, kurį atsiminsiu dar ilgai.
Paskutinė diena atėjo nepastebėtai ir jau šiek tiek lauktai. Kaip nebūtų keista, namo norėjosi, o ar čia dar sugrįšu? Gal ne iškart, bet vėliau dar norėčiau.