Liepos 19-a diena buvo paskutinė mano pusės metų viešnagės Italijoje diena, tačiau vėliau po didelių diskusijų, svarstymų ir tarimosi teko dar sugrįžti į Bolzano. Žinoma, tikėjausi čia dar sugrįžti, gal net šiais metais, bet tik ne taip gretai ir ne visai taip, kaip norėjau. Šį kartą tai greičiau buvo galima pavadinti kelione "iš reikalo" (na, tik gal ne tokio, apie kurį čia buvo galima pagalvoti).
Tiesa sakant, liepos mėnesį neišlaikiau egzamino ir labai apmaudžiai, nes trūko labai nedaug. Programming Project, kurio galbūt net nebūčiau perlaikinėjusi, bet... Apsigyniau projektą, kuriam buvo įdėta dauug pastangų, daug laiko, išlaikiau ir tarpinį egzaminą ir visa tai jau sudarė 80 proc. galutinio balo, kurį galiausiai turėjo lemti paskutinė kurso dalis – oral exam – sudaranti vos 20 proc., tačiau pasirodo ne mažiau svarbesnė. Ir deja, net mano tuometis statusas, jog esu tik Erasmus studentė, nepagelbėjo. Profesorė tiesiog leido perlaikyti rugsėjį, palaikydama iki tol mano gautus balus. Tada ir iškilo dilema: rizikuoti bandyti dar kartą ir važiuoti TIK dėl egzamino ar vis dėlto laikyti kažką Lietuvoje (greičiausiai ir visą kursą su visu projektu ar kursiniu). Ir norėjau, ir nelabai. Galop, dar nevisai tvirtai apsisprendus pasidomėjau, ar leistų pats UniBz universitetas, kadangi mano sutartis su juo taip pat jau buvo pasibaigusi kartu su vasaros sesija. Laiške italams išdėsčiau situaciją ir ilgai netrukus jie be problemų į tai atsižvelgė bei pratęsė mano studijas rugsėjui, kad galėčiau įsiregistruoti egzaminui. Atėjo eilė rašyti VGTU. Visgi egzaminas rugsėjo gale, kai nauji mokslo metai jau spėję įsivažiuoti. Iš pradžių pasiklausiau apie šią galimybę kaip visad URD (užsienio reikalų direkcijoje), kurie ir tvarko faktiškai visus mainų programų formalumus. Atsakymą taip pat gavau gan greitai, bet ne tokį, kokio tikėjausi. Nusikratę visas atsakomybes bei pasiūlę geriau laikyti čia, nes galbūt būtų lengviau, nukreipė konsultuotis pas mano fakulteto Erasmus koordinatorių. Ką gi. Ilgai „gludintą“ bei „dailintą“ laišką su ta pačia situacija ir klausimu dienos bėgyje nusiunčia ir jam, o tada
vuolia, kai jau beveik pradėjau nusiteikinėti laikyti egzaminą namie iš netikėtumo net nustebau. Leidimas gautas, grįžtu atgal! Mėnesis prieš rugsėjo 25 d. jau žinojau, kad nebeturiu, kur trauktis. Italai leido, VGTU taip pat. Beliko tik skrydžio bilietai, o nakvynę jau žinojau pas ką apsistosiu, už ką ir dar daugelį kitų dalykų esu nerealiai dėkinga tam žmogui.
Taigi, nieko nelaukus pradėjau ne tik mokytis čia, bet kartoti ir mokytis egzaminui, o taip pat ir ruoštis 5 dienų kelionei, kuri prasidėjo 22 d. Šį kartą buvau visiškai viena nuo pat Vilniaus iki Bolzano. Niekas jau nebelydėjo, tad neneigsiu, šiek tiek bijojau, bet rezultate viskas turbūt geriau ir būt negalėjo: sėkminga kelionė pirmyn, galų gale, išlaikytas egzaminas, spėjau pabuvoti net koncerte, susitikti ir smagiai praleisti laiką su nuostabiais draugais, suvalgyti štrudelio, GROM leidų, pagaliau paragauti ir tikrų itališkų vynuogių, žinoma, nepamirštant ir vienos kitos lauktuvės bei nepamirštamos kelionės namo greituoju traukiniu, kuriam šia proga nepagailėjau ir tų 20 eurų bei pirmą kartą įlipimą į lėktuvą PIRMAI, įskaitant net pirmenybinius.
Kad ir kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad rizikavau ir svarbiausia nenusivyliau šiuo dar vienu, bet tikiu, kad dar tikrai ne paskutiniu, nuotykiu Italijoje. :)
